Reiki praktika
REIKI – japoniškos kilmės švelni energinė (dvasinė) praktika. Aš ją matau labai paprastai: kaip vidinį pasikrovimą, tarsi sugrįžimą prie šaltinio.
Čia nėra spaudimo „padaryti gerai“, nėra pažadų ir nėra bandymo pakeisti mediciną. Reiki – papildoma praktika, kuri dažniausiai atneša gilaus atsipalaidavimo, ramybės, harmonijos pojūtį.
Osteopatija
Osteopatijos principais paremta kūno apžiūra mano vedime prasideda nuo lėto sustojimo ir sugrįžimo į pajautą – į tai, ką kūnas pasako be žodžių.
Pirmiausia stebiu laikyseną, kvėpavimą, judesio kokybę ir tai, kur kūnas laiko įtampą ar „saugo“ tam tikras vietas. Tuomet per švelnų prisilietimą klausausi audinių reakcijų, jų elastingumo, krypties ir bendro kūno ritmo.
Kainos
Reiki sesija 1.15h 60 eur
REIKI
REIKI skirtas žmogui, kuris nuoširdžiai pavargo, yra išsibalansavęs ir nori perkrovos – tarytum pajungti save į įkrovos lizdą. Tiems, kuriems reikia laiko susidėlioti mintis ir harmonizuoti kūną. Praktikai pasiruošti iš anksto galime pagalvoti apie ketinimą, ko man šiuo momentu labiausiai reikia, kokios kokybės mano kūne norisi daugiau. Ketinimas veikia kaip užklausa kuria susitikimo metu prieš sesiją dar kartu išsigryniname. Ir esmės tai praktika šiuolaikiniam žmogui, kuriam kartas nuo karto reikalingas restartas.
PAJAUTA
Lavindami intelektą, išmokstame analizuoti, spręsti ir suprasti. Lavindami pajautą, išmokstame girdėti tai, kas nepasakoma žodžiais: kvėpavimą, įtampą, žvilgsnį, audinių reakcijas, kūno tylų atsaką.
Reiki ir osteopatijos praktikos prasideda nuo to paties pagrindo – nuo gebėjimo būti savo kūne, išgirsti save kito žmogaus akivaizdoje. Tik tada galime iš tikrųjų jausti ir kitą.
PATYRIMAS
Dirbant su Reiki, rankos mokosi sekti tai, kur kūnas „kviečia“. Osteopatijoje – kur audiniai traukia, kur skysčiai rodo disbalansą. Tai nėra spėjimas ar fantazija – tai patirtimi grįstas dėmesingumas kūnui. Šiuo metu mokausi ir praktikuoju abu šiuos metodus. Ne kaip „gydytojas“, ne kaip žmogus su paruoštais atsakymais, bet kaip praktikas, kuris tyrinėja, tikrina ir mokosi per tiesioginį patyrimą.
Pastebiu, kad kai dirbu iš pajautos, informacija apie žmogaus būklę ateina ne per analizę, o per kontaktą – ir pagalba tampa natūralia pasekme, o ne bandymu „kažką sutaisyti“.
